Pamaitinkite sielą menu, o menininkus – persiškais malonumais

Fatima ir Eskandar Maleki savo namuose Londone vienu metu priima 150 kolekcininkų ir kūrėjų.

Fatima Maleki savo namuose Londone su Anselmo Kieferio 2009 m. paveikslu San Loretas.

LONDONAS - Namų ūkiai, turintys ryškių meno kolekcijų, nėra labai reti šioje pasaulio finansų sostinėje. Tačiau šis Meiferyje apima įprastų persų virtuvės savitarnos vakarienių tradiciją, kuri yra malonu tiek menininkams, tiek meno mylėtojams.

Pastaruosius porą dešimtmečių Irane gimusi Fatima Maleki ir jos vyras Eskandar rėmė tokius muziejus kaip Tate, padėjo rasti naujų prizų, rinko meną, taip pat šeimininkavo. menininkai garsiosiose ponios Maleki vakarienėse. Prie didžiulių stalų svečiai užpildo savo lėkštes Iranu kvepiančiais patiekalais, tokiais kaip albaloo polo, ryžių patiekalas iš rūgščiųjų vyšnių ir granatų troškinys, valgomas ant šafrano ryžių.

Erdvioje įėjimas yra iškili geležinė pikselių formos skulptūra, kurią sukūrė britų skulptorius Antony Gormley. Jis pakeičia ankstesnį „Gormley“ modelį su smaigaliais, kurie suplėšė svečių drabužius ir susipainiojo su jų rankinėmis. Viršuje yra sodrus žaliai raudonas Chriso Ofili paveikslas, kurį ponia Maleki įsigijo „Sotheby's“ aukcione 2009 m , sulaukusi žiniasklaidos dėmesio dėl savo didelio pasiūlymo.

Paskutinį kartą malekiečiai savo šalį matė prieš 40 metų. Jie tapo tremtiniais, kai šachas Mohammadas Reza Pahlavi buvo nuverstas per 1979 m. islamo revoliuciją, kai jie keliavo Prancūzijoje. Kaip ir daugelis tremtinių iraniečių, malekiečiai turėjo pradėti nuo nulio. Jie gyveno Oregone, Austrijoje, Vokietijoje ir galiausiai Didžiojoje Britanijoje, kai P. Maleki naftos ir dujų verslai įsibėgėjo. Jie užaugino du sūnus, iš kurių vienas aktyviai dirba meno pasaulyje.

Vaizdas

Kreditas...Tomas Jamiesonas „The New York Times“.

Vaizdas

Kreditas...Tomas Jamiesonas „The New York Times“.

Neseniai ryte ponia Maleki įsitaisė ant sofos po San Loreto, milžinišku Anselmo Kieferio paveikslu, kad aptartų savo meno kolekcionavimą. Tai redaguotos pokalbio ištraukos.

Kaip atėjote į meno kūrinių pirkimą?

Pirmasis pirkinys buvo mažas Pieterio Bruegelio jaunesniojo paveikslas. Kolekcijoje turime gal 30 senųjų meistrų – Bruegelio ir Lucaso Cranacho vyresniojo kūrinių.

Greitai perėjome prie šiuolaikinio. Vieną dieną draugas architektas ir kolekcininkas paklausė: „Ar žinai šiuolaikinį meną? Mano patarimas yra, eik mokytis. Taigi nuėjau į pamokas. Man atsivėrė kitas pasaulis. Tai buvo gyvas menas, nes galėjai pamatyti menininką, galėjai pasikalbėti su menininku.

Ka nusipirkai?

Pradžioje pirkome daug jaunų menininkų. Mes atidarėme savo namus ir vakarieniavome, nes norėjome sujungti žmones. Kažkas, kurį pažįstu, pasakė: kodėl gi jums nepradėjus pakviesti jaunų menininkų, kurių niekas nekviečia? Eikite į Londono East End, eikite į studijas ir susiekite jas su kolekcininkais ir galerijomis, nes žmonės kviečia kolekcininkus, bet nekviečia menininkų.

Taigi mes eidavome į East End ir pakviestume juos. Jie sakydavo: „Kodėl turėčiau ateiti į tavo namus vakarienės? Jie buvo šokiruoti.

Ilgainiui kolekcininkai čia sutiko savo menininkus, menininkai čia sutiko savo mecenatus. Iki šiol buvome pakviesti į 11 ar 12 žmonių, susitikusių šiuose namuose, vestuvių. Tai buvo labai laimingas namas.

Vaizdas

Kreditas...Anish Kapoor/DACS, Londonas/Artists Rights Society (ARS), Niujorkas; Tomas Jamiesonas „The New York Times“.

Per pastaruosius porą dešimtmečių meno kainos išaugo. Ar manote, kad meno burbulas sprogs?

Ne – kol yra pinigų ir meno, tol bus ir už juos mokančių. Manau, kad sprogo labai jaunų menininkų burbulas.

Šiais laikais jauno menininko kūrinį perki, tarkime, už 10 000 USD. Po kelių mėnesių jis pakyla iki 100 000 arba 150 000 USD. Visi, kurie jį nusipirko už 10 000 USD, įdeda jį į aukciono namus ir visiškai nužudo menininką.

Tokiems žmonėms kaip mes baisu, nes neturime milijardų – tokių pinigų neišleidžiame – ir tikrai žiūrime, ką perkame. Norime padėti jaunam menininkui plėtoti meno karjerą. Jaunus menininkus reikia pirkti, išlaikyti ir maitinti, o ne apversti. Tai apvertimas, kuris juos sugadino.

Kaip buvo palikti Iraną?

Tai buvo baisu – tarsi nukirptų virkštelę. Tai buvo šokas. Tai reiškė palikti šeimą, palikti močiutės pietus, palikti sodus, kvapus – aš vis dar prisimenu kvapus Irane.

Vieną dieną tikiuosi grįžti.